Reklama
Lietuviško dizaino ekspertizė
Prabilus apie dizainą, dauguma pirmiausia pagalvoja apie drabužius – madą, jos kūrėjus. Paskiau dingteli, jog dizaino sąvoka yra gerokai platesnė – iš esmės kiekvienas buityje naudojamas daiktas yra dizaino objektas – ir šaukštelis, kuriuo maišote kavą, ir laikraštis, kurį skaitote, ir tušinukas, kuriuo rašote, ir ant jo įspaustas gamintojo logotipas, ir greita spauda t. t.
„Visa tai kažkas kūrė, galvojo, kaip padaryti, kad būtų patogiau, gražiau, kitaip nei iki šiol“, – kalba profesorius Audrius Klimas, Vilniaus dailės akademijos (VDA) rektorius, grafikos dizaineris.
„Dizainas visai nėra menas, kaip daugelis įpratę manyti“, – tęsia Marius Urbanavičius, VDA Dizaino inovacijų centro direktorius. Su jais VŽ „Savaitgalis“ kalbasi apie dizaino prigimtį, šiuolaikinio dizaino ypatumus, lietuviško dizaino dabartį, perspektyvas bei tai, kaip dizainas gali tapti vaistu nuo verslui kylančių problemų.
Metai pasirodyti
Pretekstu pasikalbėti apie dizainą tapo VDA sykiu su partneriais vykdomas projektas „2011-ieji – Lietuvos dizaino metai“. Anot prof. Klimo, paskelbti Dizaino metus iniciatyvos ėmėsi VDA, nes būtent šioje institucijoje apie dizainą kalbama daugiausia – tai šalies dizainerių kalvė. Be to, šiemet ne vien tarp profesionalų garsiai kalbėti apie lietuvišką dizainą progų susikaupė nemažai: VDA Kostiumo dizaino katedra švenčia 30-metį, Dizaino katedra – 50-metį, o VDA Telšių fakultetas – 80-metį.
Pasak projekto sumanytojų, daugelis valstybių dizainą vertina kaip vieną strateginių priemonių, padedančių įgyvendinti naujoves, didinančią įmonių konkurencingumą, atskleidžiančią kultūros tapatybę, gerinančią žmonių gyvenimo kokybę.
„Kai produktas kuriamas, nuo pat pradžių dalyvaujantis dizaineris gali nulemti tokius svarbius dalykus kaip gamybos, pakavimo, sandėliavimo, transportavimo, perdirbimo išlaidos, kokybė ir patikimumas, patogumas ir t. t. Savo ruožtu visa tai gali gerokai sumažinti verslui kylančių problemų. Ne veltui dizainas apibrėžiamas kaip procesas, kurio misija yra esamą situaciją pakeisti į pageidaujamą“, – kalba profesorius.
Dizaino metų rengėjų nuomone, kad dizainas skatintų kūrybinės ekonomikos įsigalėjimą Lietuvoje, reikia jį populiarinti, plėsti jo integraciją į pramonę ir kultūrą. Tad kviesdami į tradiciniais tapusius renginius, tokius kaip prieš porą savaičių vykusi paroda „Baldai“ ar pavasarinė „Dizaino savaitė“, ir didžiulius tarptautinius dizaino įvykius – šįmet Vilniuje vyks ICOGRADA (Tarptautinė grafinio dizaino asociacijų taryba) grafinio dizaino savaitė, geriausius Europos dizainerius sukvies „ED-Awards“ apdovanojimo ceremonija, Nacionalinės dailės galerija rengs konferenciją bei parodą, skirtą Baltijos šalių XX a. 7–8 dešimtmečių dizainui bei architektūrai – projekto sumanytojai tikisi atkreipti visuomenės dėmesį į dizainą, pristatyti lietuviško dizaino kūrėjus ir plėsti jų santykius su verslu.
„Vienas svarbiausių mūsų siekių yra pasakyti ir parodyti, kad dizainas – apsimoka, kad investicijos į jį visada grįžta ir grąža nebūna maža“, – sako VDA rektorius.
Pagalbinis įrankis„Mes išties labai džiaugiamės, kad apie drabužių dizainą mūsų visuomenės dauguma jau kalba kaip apie dizainą, o ne paprasčiausią siuvimą ar ką nors panašaus. Tai populiarina šią sritį“, – sako prof. Klimas, pasiteiravus, kodėl, jo nuomone, daugelis neprofesionalų supranta dizainą pirmiausia kaip drabužių kūrimą.
Vis dėlto, tęsia jis, kalbant apskritai apie dizaino suvokimą, reikia pripažinti, kad visuomenė stokoja edukacijos.
„Mados dizainas yra labiausiai matomas. Lietuvoje turime neblogą kostiumo dizaino tradiciją, stiprių kūrėjų – Juozą Statkevičių, Sandrą Straukaitę, kitų. Tokios asmenybės pačios savaime matomos, bet greta jų yra lygiai tokių pat savo srityje ryškių kūrėjų, pvz., grafikos, baldų, produktų dizainerių, kurių iš veido niekas nepažįsta, kurie labai dažnai lieka tiesiog už kadro“, – kalba p. Audrius.
Anot jo, „dizaino pažinimo“ problema aktuali visame pasaulyje. Pasakoja, prieš gerus 15 m. skaitęs apie užsienyje atliktą tyrimą: gatvėje sutiktų žmonių buvo klausiama, kas yra dizainas. „Vienas iš įsiminusių atsakymų buvo toks, jog dizainas yra cigarečių rūšis“, – juokiasi prof. Klimas ir rimtai tęsia, kad žmonės tiesiog nesusimąsto, kad dizainas yra visur, ir kai kurių, ypač kasdienių, įprastų daiktų nevertina kaip dizaino objektų.
„Dizainas yra kūryba, susijusi su tokiomis sritimis kaip mokslas, technika, technologijos, medžiagų pažinimas, gyvenimo būdas, gera savijauta ir t. t.“, – savo apibrėžimą pateikia prof. Klimas.
„Dizainas yra tiesiogiai susijęs su pramone. Tai nėra menas. Taikant senus terminus, tai yra taikomoji dailė“, – sako Marius Urbanavičius, pusiau juokais, pusiau rimtai prisistatantis dizaino biurokratu, nes baigęs objekto dizaino studijas kūrybinę praktiką iškeitė į administracinius VDA Dizaino inovacijų centro (DIC) darbus.
Jis atkreipia dėmesį į tai, kad sovietmečiu dizainas, kaip ir pramonė, buvo planinis, neretai buvo kopijuojami užsienio kūrėjų darbai. Atkūrus nepriklausomybę, pramonės šalyje nelabai liko, taigi ir dizaino nereikėjo.
Pamažu reikalai keičiasi ir vis daugiau įmonių gręžiasi į dizainą. Anot DIC vadovo, verslininkai dabar ieško ne tik baldų, bet ir objektų dizainerių – yra įmonių, kurios gamina įvairius prietaisus ir supranta, kad ir tiems kojų ar dantų skeneriams, lazeriams ir pan. reikia „pakuotės“, t. y. dizaino. Taip dizainas tampa inovacijų įrankiu.
Profesorius prideda, kad kalbant apie kokį nors naują produktą ir jo vartotoją akivaizdu, jog tos įmonės, kurios pasinaudoja dizaino teikiamomis galimybėmis produktui sukurti, yra konkurencingesnės nei tos, kurios jas atmeta. Kaip pavyzdį jis nurodo su šalies dizaineriais dirbančius virtuvės baldų gamintojus. Virtuvės baldai glaudžiai susiję su technologijomis ir tam tikra estetika, nes dabar virtuvės dažniausiai įrengiamos ne atskirame kambaryje, o bendroje erdvėje su svetaine. Taigi čia dizaino sprendimai ypač svarbūs – pradedant nuo medžiagų ir funkcijų, kurios dabartiniams vartotojams rūpi net labiau nei puošybos elementai, baigiant technologijų pritaikymu.
Žemiški kūrėjai„Geras bus tas dizaineris, kuris sugeba ne tik nupiešti gražų baldą, bet moka jį parduoti – suskaičiuoti, kiek jis gali kainuoti, ir įtikinti didelės įmonės vadovą, kad verta rizikuoti ir imtis gaminti tą naują produktą. Neužtenka tik sugalvoti – idėjos sklando ore, sukurti galima daug ką. Todėl dizaineris turi sugebėti įgyvendinti tą savo idėją“, – kalba p. Urbanavičius.
Rektorius tęsia, jog kostiumo dizaineriai sulaukia didesnės sėkmės nei kitų sričių dizaino atstovai kaip tik dėlto, jog patys valdo visus kūrybos ir gamybos procesus:
„Jie patys identifikuoja save, užsitikrina savo, kaip dizainerių, poziciją rinkoje, patys sukuria drabužių kolekciją, patys siuva, patys pristato ir parduoda. Produkto dizaineriui, sukūrusiam, tarkime, naują kėdės dizainą, reikės daug ką įtikinti dėl savo idėjos, pagrįsti ją.
Kad ta kėdė atsidurtų baldų prekybos centre, neužtenka, kad jos dizainas būtų geras. Čia neišsisuksi be rinkos, poreikių tyrimo, išlaidų skaičiavimo, technologinių procesų organizavimo, galiausiai, rinkodaros ir ženklodaros, kad tas baldas įeitų į rinką ir taptų populiarus. O verslininkai visada skaičiuos, kad produktas būtų kuo pigiau, paprasčiau pagaminamas ir atneštų didesnį pelną.“
Pašnekovai prisimena baldų gamybos milžino IKEA dizaino padalinio vadovo prieš keletą metų lietuvių dizaineriams skaitytą paskaitą. Svečias tuomet papasakojo, kaip gamintojas formuluoja užduotis savo dizaineriams: tarkime, jų prašoma sugalvoti ne naują originalų lempos dizainą, bet sukurti šviestuvą, kuris kainuotų ne daugiau nei 3 EUR.
„Sakytum, – kur gi čia grožis, kur mada? Bet sukurti brangų daiktą daug smegenų nereikia – galima pridėti brangiausių medžiagų, gaminti rankomis ir t. t. Bet kas jį pirks? Ar reikia dar vienos brangenybės ir taip visko perpildytoje rinkoje?“ – retoriškai klausia DIC vadovas.
Pasiteiravus, ar lietuvių dizaineriai sugeba atsiliepti į tokius rinkos pageidavimus, jis persako verslininkų nuomonę apie dirbančius VDA studentus: neprikiši, kad dizaineriams trūksta kūrybiškumo, bet praktiškumo, medžiagos pajautimo, verslumo jiems reiktų pasimokyti.
Apie tradicijų kūrimą
Pašnekovai kartoja: dizainas neatsiejamas nuo industrijos, tad kalbėti apie lietuviško dizaino tradiciją galima nuo tada, kai mūsų krašte atsirado pramonė. Tarpukariu ji tiesiog nespėjo išsivystyti, taigi ir dizaino pavyzdžių nėra daug. Profesorius Klimas atkreipia dėmesį į smetoninių litų banknotus – jo žodžiais, tai pasigėrėjimą keliantys dizaino objektai. Žinoma, juos kūrė ne dizaineriai, tais laikais ir profesijos tokios nebuvo, o dailininkai grafikai, bet tai – dizaino kūriniai. Kitu tarpukario lietuviško dizaino pavyzdžiu pašnekovai vadina baldininko Jono Prapuolenio (1900–1980) sukurtus ir gamintus baldus – nors jie atrodė gana tradiciški, tarptautinėse parodose Prapuolenio baldai rinko prizus būtent už tradiciškumo ir modernumo derinį.
Sovietmečiu pramonės šalyje atsirado, bet ji buvo pagrįsta kitokiais poreikiais – buvo sukarinta. Pasak prof. Klimo, ir tada buvo įžvalgių žmonių, karinius įrenginius gaminančias valstybės įmones raginusių bent kelis procentus produkcijos skirti civiliam gyvenimui. Dulkių siurbliai „Audra“, „Vilmos“ juostiniai magnetofonai – visi jie atėjo iš karo pramonės.
„Negali sakyti, kad sovietmečiu dizaino nebuvo. Tiesiog jis turėjo kitas funkcijas, kurias lėmė tai, jog nebuvo konkurencijos ir rinkos “, – kalba prof. Klimas.
Tarkime, grafinis dizainas – sovietmečiu jis atliko dekoratyvines funkcijas. Buvusių kolūkių ženklus ar emblemas būtų galima tapatinti su dabartiniais prekių ženklais, bet iš tikro jie tebuvo dekoracijos „ant kolūkiečių striukių“, nes kolūkiai tarpusavyje nekonkuravo. O logotipai, prekių ženklai reikalingi, kad atskirtų prekes ir tarpusavyje konkuruotų.
„Mes, žinoma, norėtume tapatintis su skandinavais. Ir politiniu, ir ekonominiu, ir mentaliteto požiūriu į juos esame panašesni nei į lenkus, bet, norim to ar ne, iki skandinavų mums dar labai toli“, – šypteli prof. Klimas, paklaustas apie šiuolaikinį lietuvišką dizainą.
Skandinavijos dizainas gali girtis daugybe ikonomis tapusių daiktų, kuriuos gali atpažinti iš būdo, kaip jie buvo sugalvoti, ir stiliaus, kuris remiasi natūralumu, modernumu, sykiu yra funkcionalus, estetiškas, paprastas. Jo nuomone, lietuviškame dizaine galima išskirti originalių, stiprių kūrinių, bet visus juos apibrėžti, susisteminti pagal stilistiką ar kūrybinio mastymo būdą būtų labai sunku.
„Manau, kad skandinavų dizainas toks stiprus tapo dėl gilių amato tradicijų. Galime projektuoti, ką tik norime, bet jeigu neturime, kas tai pagamins, viskas ir liks popieriuje“, – dėsto p. Urbanavičius.
Jo žodžiais, pastaruoju metu Lietuvoje profesinės specialybės labai nuvertintos, nelaikomos garbingomis, nebūtinos mokytis. Plokščių pjaustytojų garažuose yra daug, bet tokių, kurie savo darbą atliktų profesionaliai, tvarkingai, „nuo–iki“, – labai mažai.
Profesorius patikslina: nereikėtų suprasti, kad dizaino objektams gaminti reikia amatininkų. Kalbama apie kūrybos tradiciją, kuri Skandinavijoje natūraliai išaugo iš amatininkų – gaminę buityje reikalingus daiktus, ilgainiui jie ėmė juos tobulinti, modernizuoti, improvizuoti, padedami kūrybingų žmonių.
„Skandinavijos dizaino mokykla sykiu su pramonės, rinkos vystymusi, su žmonių poreikiais atsiplėšė nuo amato. Ir mes turime daugybę amatininkų, bet tas amatas neišauga į dizaino objektus. Ir pas mus yra gamyklų su moderniausia įranga, bet negalime pasakyti, kad kurią nors iš jų prieš 50 metų įkūrė garsus puodžius“, – lygina prof. Klimas.
Pašnekovai neabejoja, jog šalies dizaineriams galimybių augti ir savarankiškai įsitvirtinti dizaino pasaulyje yra begalės – tiesiog, kad ir kaip banaliai skambėtų, tam reikia noro ir daug darbo.
***
Tekstas skelbtas balandžio 15 d. „Verslo žinių“ rubrikoje „Savaitgalis“.